Nors daugelis ir neigiate, ir sakote, jog jums kitų nuomonė ir kritika nė motais, iš tikro šis klausimas „ką žmonės pagalvos?“ kirba kiekvieno mūsų galvoje. Kiekvieną dieną susidurdami su visuomene, ar bent jau numatydami, jog teks su ja susidurti, apmąstome tūkstantį detalių ir draudžiame sau tūkstančius dalykų, nes „kaip čia dabar aš atrodysiu, jei taip apsirengsiu“, arba „ką kiti pagalvos jei nusinešiu pusryčius į darbą, o visi kai kiti eis valgyt į kavinę?“.
Įsivaizduokite du vidutinius žmones, Joną ir Janiną, gyvenančius eiliniame Lietuvos miestų, dirbančius savo paprastus darbus. Kaip atrodo jų kiekviena diena?
Jonas keliasi 6:30, kad spėtų papusryčiauti, nes į darbą KITI nesineša pusryčių, ar priešpiečių, todėl arba pavalgo anksti ir kenčia iki pietų, arba nevalgo išvis ir vakare grįžę nusiaubia šaldytuvą, apkrauna skrandį ir jaučiasi išsekę bei pikti. Janina, nors gyvena tame pačiame mieste, ir jai į darbą, kaip ir Jonui taip pat reikia ateiti 8:00, bet ji keliasi 7:00, pavalgo pusryčius, o jei nespėja, įsideda juos į dėžutę ir pavalgo kai išalksta.
Pietų metas. Jonas norėtų eiti užkąsti į valgyklą, esančią už 10min. kelio, tačiau jo bendradarbiai eina į šalia esančią kavinę-restoraną. Vien dėl to, kad nepasirodytų, jog valgo kažkur kitur (tuo labiau, jei valgo kažkokioj valgykloj), jis sutiko pietauti su JAIS. Kainos šioje kavinėje gana aukštos, todėl Jonas užsisako tik salotų ir stiklinę vandens, pasiteisindamas, jog valgo tik sveiką maistą. Janina tuo tarpu kaip tik kremta namie pasigamintą sumuštinį ir geria arbatą iš termoso. Į kreivus kolegų žvilgsnius atsako šypsena ir suvokia, jog turi sveiką skrandį ir pilną piniginę, o jie – tik savo orumą.
Darbo metu Jonui skauda nugarą, sukasi galva , tačiau jis neina įkvėpti gryno oro, kad KITI nepagalvotų, jog jis dykaduonis, ir atsidaręs stalčių išgeria analgetikų, ir toliau dirba prie kompiuterio, kol nuo jo pradeda ašaroti akys. Janina radusi laisvą minutėlę, išeina prasiblaškyti į balkoną, pramankština raumenis ir vėl jaučiasi kaip ką tik išmiegojusi. Ką galvoja kiti, žiūrėdami kaip ji balkone sukioja galvą į visas puses, jai nė kiek nerūpi.
Namo, kaip ir į darbą, Jonas važiuoja automobiliu. Bet ne dėl to, kad kitaip nusigauti jam nėra galimybių (jis gyvena už 15minučių kelio pėsčiomis), o dėl to, kad kitiems atrodo žema į darbą važinėti viešuoju transportu. Ir dėl to, kad KITI nieko baisaus nepagalvotų, Jonas per mėnesį išdegina apie 70 Lt darbo dienomis, kai važiuodamas autobusu už nuolatinį bilietą mėnesiui jis sumokėtų apie 30 Lt ir neužstrigtų eismo kamščiuose. Janina važinėja autobusu, ir į darbą ateina visiškai rami, nesijaudindama, jog gali pavėluoti.
Vakare grįždamas Jonas neužsuka nusipirkti picos, nes yra pasakęs bendradarbiams, jog maitinasi sveikai. Be to, nebeina pirktis į „Norfą“, nes bijo pakeliui sutikti savo pažįstamų, keliauja į sveiko maisto parduotuvę, kur didžiuojasi išleisdamas nežmoniškus pinigus niekuo nesiskiriančiam maistui ir nesutikdamas nieko, kam galėtų apie tai pasigirti. Janina apsiperka pirmame pasitaikiusiame prekybos centre, ir perka tai, kas atitinka vienodą sveiko ir pigaus maisto santykį. Nemato jokios problemos, jei sutinka bendradarbį parduotuvėje, ir džiaugiasi vienu iš gyvenimo malonumų – skaniai pavalgyti 
Ir taip kiekvieną dieną, Jonas renkasi kaip atrodyti net eidamas į parką su šunimi, bijo kažką pasakyti darbo susirinkime, nors jo galva kupina idėjų ir tyliai klausosi muzikos net dienos metu, nes bijo, kad kaimynų kitoks muzikinis skonis, bei dar tūkstančiai smulkmenų, kurie jo gyvenimą apsunkina ir daro tą gyvenimą dėl kitų, o ne dėl savęs. Kad kitų netrikdytų jo ryškios kojinės, kad kitiems nebūtų nemalonu žiūrėti į jo margą šaliką ar atsineštus pusryčius, viskas dėl kitų. Kodėl taip yra? Yra žmonių kaip Janina, kurie nusispjauna ant kitų kreivų žvilgsnių ir pasipūtusių nuomonių. Kodėl kiti taip negali?
Nejaugi žmogus kiekvieną dieną turi elgtis taip, kaip KITIEMS priimtina? Tai tik kvailas vadovavimasis nerašytomis taisyklėmis! Kas nusprendė, jog moteris, kuriai virš 50, negali apsivilkti ryškios raudonos suknelės? Kas nustatė, jog gėda gyventi kartu su vyru ir nesituokti? Kam turi rūpėti JŪSŲ gyvenimas jei tik ne JUMS patiems?
Šis reiškinys vadinamas socialine fobija. Žmogus keičia, permąsto kiekvieną savo žingsnį, kad tik niekas nieko blogo apie jį nepagalvotų. Tokie žmonės negali kalbėti, valgyti ar rašyti kitiems stebint, jiems nuolat kyla baimė, kad susimaus, kad atliks kažką ne taip ir kitų akyse pasirodys nevykėliais, keistais ar kvaištelėjusiais.
Prisimenate? Mama ar močiutė poliklinikoje šnibždėdavo: „atsisėsk normaliai, netabaluok kojomis, ką žmonės pagalvos! O kai įeisi į kabinetą, – šypsokis ir kalbėk mandagiai, privalai būti malonus gydytojui!”. „Ateis dėdė su tavo pusseserėmis, privalai su jomis gražiai žaisti“ – liepdavo tėvas.
Abrakadabra! Štai, po aštuniolikos metų ir turime individą, kuris įpratintas slėpti tikruosius savo jausmus, demonstruoti suvaidintą laimę ir džiaugsmą ir yra iki koktumo malonus. Koktu, tiesa, dažniau jam pačiam. Nes, bandydamas visiems įtikti, vargšas prisiima per daug įsipareigojimų, desperatiškai ieško pripažinimo (kad jis tikrai tikrai malonus ir geras), pervargsta, išsisemia ir….pamiršta save.
Svarbiausia, jog tiems KITIEMS absoliučiai neįdomus jūsų gyvenimas. Jie praėję pro jus ir pamatę jūsų juokingas pėdkelnes ar susišiaušusią šukuoseną nusijuoks ir galvos apie tai gal 10 sekundžių, tol , kol praeisite pro šalį, ir tada pamirš, kad jus matė. Nejaugi verta šitaip nervintis dėl tų kelių sekundžių?
Patarimas visiems, skaitantiems šį įrašą : gyvenkit kaip norit, tik nepažeiskite įstatymų. O žmonės, kurie mus supa yra tokie patys, kaip ir mes, su tomis pačiomis baimėmis ir kompleksais. Metas iš jų išsivaduoti, nes gyvename tik kartą, ir negyvenkime dėl kitų, nes dėl savęs niekas už mus nepagyvens 😉
