Įsivaizduokite pasaulį, kur nei vienas žmogus neturi savyje blogio. Kaimynka piktai neapkalbinėja. Eilėje niekas neužlenda. Niekas nekeiksnoja, nesibara ir nesišaipo. Net šypsos kai pamato gatvėj. Aišku, nebeliktų darbo policininkams, kriminalistams ir traumatologiniam skyriuj nebūtų sužeistų smurto atveju, bet aišku jie tokie geri, kad dėl to visiškai nesuktų sau galvos.
O dabar įsivaizduokit kad tokiam fantastiškam pasauly liko vienas „normalus“ žmogus. Su visomis piktomis šaknimis ir labai jau gudriu protu. Ką darytumėt jo vietoj? Aišku visi pasipiktinę atsakytų kad nieko blogo nedarytų, ir niekuo nepasinaudotų. Bet pagunda kartais būna stipresnė už sąžinę. Ir tas žmogus, žinoma, visais pasinaudoja. Parduotuvėj už dyką apsiperka, į užsienį be vizos atostgaut išvažiuoja, automobilį „pasiskolina pabandymui“ ir nebegrąžina.. Tiesiog pasaka, ne gyvenimas.
Bet jis tuo džiaugias kuo toliau, tuo mažiau. Kodėl? Nes jis vienas. Jo šaknys jam neleidžia dalintis džiaugsmu su visais „geriečiais“, kurie dėl jo „pokštų“ nepyktų, bet nesuvoktų to taip, kaip suvokia jis. Jame daug piktdžiugiškos gyslelės, kuri turi kažkam išsilieti, kad išvis nepranyktų. Šis blogasis herojus jaučia, kad greitai taps mase, ir negali tam pasiduoti. Kaip reiks išmokti viskuo dalintis? Kaip turėsiu už viską atsiskaityt ir net nepasipiktint aukštomis kainomis? Ko aš čia turiu kiekvienam šypsotis? Jo ciniškas protelis nesutalpina galvoje minties, kad aplink visiems užtenka to, ką jie turi. Jie laimingi pamatę draugą. Net ne draugą, tiesiog gatve einantį žmogų, kuriam galbūt nesėkminga diena, ir būtų smagu jį pasveikint su šypsena. Kam to reikia, pagalvoja žmogus. Ir tai tikrai geras klausimas.
Kam reikia, kad tu būtum geras? Visiems. Tik vien dėl to, kad gyvenam pasauly, kur kiekviename yra tiek gėrio, tiek blogio, viskas tampa mase, išsimaišo. Žmogus tampa pasyvus ir abejingas viskam. Kai jau neišvengiama, aišku įsijungia blogas ar geras režimas, tačiau šiaip, kam vargintis? Esi per daug nusvilęs kai nesulaukei gero iš kitų, nors pats buvai nuoširdžiai nusiteikęs kažkam padėti.
Čia ir yra didžiausia žmonijos problema. Jie, tapę mase, aptingsta toliau stengtis daryti kitiems gera. Jie pasikliauna kitų nuomone. „Jei jie ten eis, tai eisiu ir aš.“ „Jei jie mokės, tai ir aš sumokėsiu“. Ir jokio altruizmo. Jau geriau niekur nesikiš, nes koks tikslas, kokia iš to nauda?
Aš nesakau, kad tarp žmonių nei vieno gero nebeliko. Aišku, kad dar tokių yra. Bet jie slepiasi toj vidutiniokų minioj ir bijo pasirodyt, bijo būt pasmerkti. Vienas lauke – ne karys. O tai jau žingsnis į taiką.
