Pastebėjau, kad 5 iš 6 žmonių laukiančių autobuso stotelėje visada būna susiraukę. O šeštas šypsosi, nes šneka telefonu su kažkuo, kas jį prajuokino. Aš suprantu, stresas, nedarbas, gal kam ciklas (:D), bet negi būna taip blogai? Jei perskaitote anekdotą, juk nusišypsot?  O jeigu kas nors praeina su juokinga šukuosena, tai juk irgi šyptelit, ar ne? Vadinasi reikia labai nedaug. Deja, iki šiandien buvau viena iš tų penkių, nes nemačiau ir negirdėjau aplinkinių, nors jie yra vieninteliai žmonės, kuriems rūpi, dėl ko mano nuotaika prasta.

Laumžirgis gyvena tik 24 valandas. Jo lerva 2-4 metus minta vabzdžiais, kad iš jos vienai parai išsiristų nepaprasto grožio stebuklas žaliai melsvais sparnais ir kątik išmokęs išvystyti beveik šimto kilometrų greitį, ramiai numirtų. Ką aš daryčiau, jei turėčiau tik 24 valandas?

Tai, ką turėčiau daryt kasdien – gyventi atmerktom akim. Pastebėti draugo šypseną ar išgirsti jo sunerimusį balsą. Praleisti laiką su tais, kuriuos myli.

O jeigu nežinotum, kad mirsi šiandien?

Pabundi rytą, nespėji išgert kavos ir mylimąjį pažadint karštu bučiniu.

Nespėji atsisveikint ir išskubi į paskaitą.

Nenusišypsai autobuso vairuotojui, kuris matė, kad atbėgi ir atidarė tau duris. (O jeigu jam liko 24 valandos?)

Neišgirsti, kad per paskaitą draugas tau kažką sakė.

Nesuvoki, kodėl ant tavęs supyko ir nebespėji išsiaiškinti.

Nebespėji susitaikyti.

Nebepasakai, kad žmonės aplink tave tau brangūs ir reikalingi.

Nebepaskambini mamai, o jei paskambini, pasakai, kad gali kalbėt trumpai ir neturi laiko. (tačiau tai ir priežastis su ja pasikalbėti)

Nepamatai, kad ant palangės vazone išdygo daigelis, kurio „gimimo“ laukei visą savaitę.

Nepadėkoji už vakarienę, kurią tau pataisė su meile.

Nepasakai, kad myli. Galbūt jau ir nebeištekėsi ar nebevesi, nesusilauksi vaikų ir nepamatysi, kaip jie užauga. Neišmoksi vairuoti, nebegausi gėlių, nebešokinėsi iš laimės, nebesijuoksi iki ašarų ir pilvo bei žandikaulių skausmo, kai kažkas sumanys tave prajuokint.

Ir užmiegi amžinu miegu be jokio gailesčio dėl praėjusios dienos.

Gali apsidžiaugt, kad tau liko daugiau, nei 24 valandos. Bet ar tu tikrai suvoki, kad viskas, ką tu turi vieną dieną gali imt ir išnykt? Ir žmonės, kurie tave supa, nėra tiesiog savaime suprantamas dalykas. Jie yra tavo gyvenimo dalis. Ir tavo mama, ir tavo draugas, esantis šalia, ir nepažįstamasis, stovintis stotelėje ir laukiantis to paties autobuso. Gal jam buvo sunki diena, o tu žiūri taip, lyg jis dėl to kaltas. Visi mes esame vieno mechanizmo krumpliaračiai. Kai kada nesinori ten suktis, neužtenka tepalo ir užstringi kasdienybėje, bet tuo tu ne tik, kad nepadedi sau, bet ir trukdai kitiems.

Mylėk savo draugus, savo artimuosius, ir tiesiog tuos, kurie šalia. Nes jei būtum erelis, kuriam sunku skristi, jie būtų vėjas po tavo sparnais, nešantis tave dangumi.

23:59. Eina tavo laikas.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=QfQikPl5sss[/youtube]