Pasaulyje yra daugybė skirtingų žmonių su skirtingomis odos spalvomis, skirtingomis tautybėmis bei charakteriais. Bet mano manymu, juos visus galima suskirstyti tik į dvi rūšis – geri ir blogi žmonės. Kitokių nėra.
Sunkiausia, kad susipažinęs su žmogumi manai, jog jis priklauso geriesiems, o vėliau pasirodo, jog yra visai kitaip. To neatskirsi nei pažiūrėjęs žmogui į akis, kartais neužtenka net kurį laiką su juo bendrauti, ir po kiek laiko išlenda tikrasis jo veidas.
Mūsų visuomenė sudaryta iš vartotojų. Aplink tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną galvoja ką čia padarius, kad jiems tas duotų naudos. Nebendrauja su bet kuo, nebent paskui jiems ta draugystė pravers, gali žiūrėti į akis ir šypsotis, o paskui už akių drėbti purvais ir nesijausti dėl to blogai. Vienintelis, kas jaučiasi blogai, tai tas, kuris nesuvokia, jog ne visi tokie geri, kokius vaizduoja.
Kai pagalvoju, Lietuvoje darosi tiesiog baisu gyventi. Mes pirmaujame Europoje pagal vaikų, patiriančių patyčias bei smurtą, skaičių. 50 proc. moksleivių bijo eiti į mokyklą. Pedagogai tiesiog pataria „mokėti atsikirsti“. Vadinasi, žmogus, išleisdamas savo vaiką į mokyklą turi ne mokyti skaityti, piešti ar dainuoti, o muštis, atsikalbinėti ir įžeidinėti kitus. Nors kiti to ir nemokomi savyje turi, ir puikiai panaudoja prieš silpnesnius.
Be to, Lietuva laikoma viena netolerantiškiausių Europoje. Čia gali rasti rasizmo, homofobijos, diskriminacijos dėl išvaizdos, neturto, vien dėl to, kad esi kitoks, nei iš tavęs reikalauja, į tave žiūri kaip į raupsuotąjį, nusiteikia neigiamai.
Šiandien stebėjau kaip mano draugas valgė picą netoli gatvėje prekiaujančios picerijos. Žmonės susiraukę ėjo pro šalį ir žiūrėjo, kad žmogus valgo picą gatvėj. Aš juokiaus ir galvojau, o kas čia tokio? Jeigu jau žmonės bijo valgyt maistą gatvėj, ir yra už tai smerkiami, tai jau yra nusigyvenimo viršūnė. Jauties nuolat stebimas, kad darai kažką ne taip, tada gali būt išjuoktas, o kitas gali net įsižeist dėl to, kad juos suerzino tavo vaizdas.
O savimi pasigirt, koks aš geras, gražus ir protingas, niekas niekada nepraleis progos. Žmogus pasidarė žmogui varnas. Ir tik apie savo gerovę sukas mintys, apie savo gyvenimą, o jei kitam blogai, tai dar ir pasijuoks, ar primins, kaip jam pačiam gerai.
Man neduoda ramybės klausimas, iš kur pas žmogų gali būti tiek pykčio? Yra tokių žmonių, kurie pasako ką nors tokio, kas tau labai skaudu, ir gali žiauriai į akis nusijuokt, kad pasirodytų prieš kitus, kad kaip koks šuo pažymėtų savo teritoriją, savo klaną, tai tokie pažymi savo erdvę, savo viršenybę, kur tau nėra vietos. Jis žinos, kad kitą kartą tu jam neišdrįsi nieko pasakyt, ir garsiai iš to juoksis. O tu tyliai viduje kentėsi, nesuprasdamas, ką blogo padarei, ir kodėl reikia būti tokiam piktam.
Aš pasiilgau tų senų rusiškų filmukų, kur vaikus moko gerumo, užjausti silpnesnį, padėt jam ir nesijuokt iš kito, kur žmogus su kitais yra lygus ir niekam net į galvą neateina pasirodyt viršesniu, geresniu.. Dabar visur smurtas, laiko trūkumas, stresas ir skubėjimas, nuolatiniai nurodymai, kaip, ką ir kada reikia daryt, todėl ir žmonės išsigimsta.
Gatvėj praeinant kartą su manim pasisveikino būrys vaikų, gal pirmokėliai. Taip nuoširdžiai, su šypsenom, kad net sugraudino. Norėjos juos visus apkabint ir paprašyt, kad liktų tokiais visą gyvenimą, tokiais nesugadintais ir linksmais, neprašančiais nieko už savo neįkainojamą nuoširdumą. Tada ir pagalvojau, kad gal dar ne viskas prarasta. Gal dar nemirė žmogiškumas.
Nes pasaulyje ir netgi čia, Lietuvoje, kur kas antras jaučia įtampą ir yra engiamas bendraklasio, bendradarbio, kaimyno ar pažįstamo, yra daug žmonių, kurie mąsto taip pat. Kurie supranta, kad visur gali rasti neteisybę, o kovoti dėl teisybės „pasirašo“ ne kiekvienas. Nes jiems ir taip gerai, o kad kitam būtų geriau, tegu jis ir rūpinasi.
Tad aš sakau tiems, kurie nukentėję nuo „mokyklos gražuolių“, išleistuvių karalienių, chuliganų, grupės lyderių, viršininkų padlaižių ir kitų „tobulybių“, kad metas atsibusti. Metas pamiršt, kad reikia prisitaikyt, visiems būt geru, kai iš tavęs tik to ir tereikalauja. Kai norima tik naudos, o gaila net nusišypsot ir paklaust kaip sekasi. Nenusileisk, nes už tave, kaip supratai, niekas nekovos, tik tu pats. Bet keršto nereikia. Kaip jie su tavimi elgėsi, taip kažkas pasielgs su jais, todėl nesinervinkit, jeigu jus vėl apvadino ir išlieję kavą ant popierių net neatsiprašė. Ateis ir jų diena. Nes aš tikiu, kad gerų žmonių dar yra, ir jie stipresni už blogus.
