Norėtųsi, manau kiekvienam turėt tokią dieną. Kai gali atsikelti kada nori, o jeigu nori, gali išvis nesikelt. Pasiimt lovoj laptopą ant kelių, ir pusdienį žiūrėt juokingus video, su katėm, kurios išsigąsta, kai iš tosterio iššoka batonas. Aš tos dienos laukiu ne šiaip sau. Tai bus diena, kai po 2,5 metų nuolatinio zubrinimo medžiagos, kurios tikrai niekad neprisiminsiu, aš tikrai galėsiu ją pamiršt, nes būsiu baigus magistro studijas. Kartais, kai pagalvoju, kodėl aš apskritai po bakalauro kažkur stojau, atmintis neišneša normalaus atsakymo. Viskas baigias tuo, kad visi stojo, ir aš kartu su visais. Bet visi taip nėjo iš proto kaip aš, nes bandžiau žongliruot darbu, laisvalaikiu, magistro darbo rašymu naktimis,o kai darbe iš 3 savaičių, per kurias man vyko paskaitos, gavau tik 2, ir jos neapmokamos, nes prasideda ne tada, kada turi man priklausyt, jauties fantastiškai. O neaimanavo kiti todėl, kad jie turėjo normalų profesinį pašaukimą, ir studijavo, kas jiems patinka. O aš tiesiog įstojau nemokamai, ir nuo tos akimirkos vis galvoju, ką aš čia veikiu. Tačiau dabar, kai liko mažiau nei 2 mėnesiai iki gynimo, trauktis iš šio karo lauko tikrai jau per vėlu, tad aš laukiu tos nuostabios dienos. Manau ji bus Vasario 1d., kai prasideda naujas semestras tiems. kas tik įstojo rugsėjį, tiems, kas ginsis birželį, tiems, kam pabaiga dar nenusimato. O aš tiesiog džiaugsiuos, kad man niekur nereikia eiti. Nu nebent į darbą. Gaila ta vasario pirma, kai nebereiks ir į darbą, bus uz gerų 30 metų. Nu gerai, sodra žino tiksliai – už 39 metų ir dviejų mėnesių. Turėsiu po magistro apie ką svajot, prašau, ir gyvenimo tikslas artimiausiems 30metų neblogas.
Kai pagalvoji, iš tikro liūdna. Gi piešdavom vaikystėj, kad norim labai gerai mokytis (gerai, to jūs nepiešdavot, aš piešdavau), baigt mokyklą, universitetą, susirast darbą, apie pensiją niekas tikrai nepiešė. Būčiau tikrai prisiminus. O dabar, praėjo tik koks 15-ka metų nuo pradinės mokyklos, ir svajonės, ne tik kad „užaugo“, bet ir paseno. Kas galėjo pagalvot, kad viskas, ką mes įsivaizdavom, kai buvom maži, pametama kažkur tarp paauglystės ir kai pradedi dirbti darbą, kurio nemėgsti. Galbūt niekas dabar taip nesijaučia, bet viskas, kas buvo anksčiau, kažkaip keistai atrodo „geresni laikai“, nors tada nieko savo uždirbto, sukaupto, parašyto ar užsitarnauto dar neturėjom. Galbūt čia ir problema, per daug stengiamės siekti kažko, kas turėtų likti mokytojos pataisytam piešiny, kuri netyčia suliejom su akvarele.
Linkiu ištaisyt savo nupieštas svajones, jei popierius pradėjo gelst, o peizažas nebe toks gražus. Galbūt bus geresnis vasaris visiems šiam pasauly

Ar teko kada darbo kolektyve pastebėti, kokie skirtingi žmonės ten susirenka? Nuolat stebiuosi, kaip visi tarpusavyje sutaria, kai kiekvienas gyvenimą mato pro visiškai kitokią prizmę. Kai pamąstau, kaip visi sureaguoja į tą patį įvykį, net keistai smagu pasidaro, nes suvokiu, kad yra tokia plati požiūrių įvairovė. Jeigu pasirenki kitaip reaguoti į tam tikrą situaciją – visa tavo diena gali pasisukti absoliučiai priešinga linkme. Tarkim ryte sugenda kavos aparatas, o aš be kavos pilnai nefunkcionuoju, ir iki 12 valandos praktiškai viską atlieku autopilotu – tai mane tikrai suglumina, ir aš susinervinu, vis mąstau, kad ryte nespėjau išgerti kavos ir dabar visą rytą būsiu mieguista. Tada mane aprėkia piktas klientas, aš dar labiau susinervinu ir į jo problemą sureaguoju paviršutiniškai. Na o tarkim darbuotoja X savo rytą pradeda kitaip: pamato sugedusį kavos aparatą, numoja ranka ir pasigamina skanios arbatos, kuri kvepia karamele. Tada apsvaiginta to saldaus kvapo patraukia link dienos darbų ir vakare sugalvoja parnešti karamelinio pyrago ir nustebinti šeimą įnešdama puikios nuotaikos.

Taigi, dienos (o gal net ir viso gyvenimo?) klausimas: Kaip nuo Y pereiti prie X? Kaip kartais pavydžiu žmonėms, kurie gali savo problemas suvynioti į gniūžtę ir paleisti į šiukšlių kibirą. Juk visi dirbame, mokomės, išeinam ryte ir grįžtame vakare, susiduriame su panašiomis problemomis, o tame pačiame kolektyve – su vienodomis: atlyginimai, darbo valandos, darbo krūvis, atostogas, laisvalaikio trūkumas.. Bet reaguojame skirtingai. Vieni sudegina milijonus nervų ląstelių, kiti iš citrinos daro limonadą, dar kiti tiesiog numoja ranka ir nemato didelės problemos. Ir jie tokie laimingi žmonės!

Ar teisinga žvelgti į baltą pro juodus akinius? Ar teisinga pasukti situaciją taip, kad ir kiti į ją žvelgtų neigiamai? Manau, kad verta bent sau įteigti, jog tai, kas vyksta aplink gali tavęs nepaveikti taip, kaip kitų. Reikia išspausti paskutines jėgas ir nusišypsoti. Gyvename tiek trumpai, ir tiek daug laiko praleidžiam barniams, apmąstymams, diskusijoms apie nereikšmingus dalykus, apie tai, kas mūsų nelydės visą gyvenimą. Kai pareini namo ir tave šiltai apkabina – juk diena pasidaro šviesesnė? Tai ir turi būti pagrindinis mūsų energijos šaltinis – meilė, šiluma, artimi žmonės, kurie bus šalia kai visa kita pasikeis.

Nuolat tai matome facebook’e, Kalėdiniuose atvirukuose, (bet kažin, ar visiems išsipildo) tad nuoširdžiai noriu to sulaukti ir kitiems linkiu – Linksmų artėjančių Kalėdų ir Laimingų Naujųjų Metų. Nuvalkiota frazė, žinau, bet juk tiek nedaug prašau. (O buvau gera šiais metais :)) Kad ir kas benutiktų iki to laikotarpio, kiekvienam reikia skirti laiko sau, pailsėti nuo visko, nes kartais to visko jau būna per daug.

Kolkas pozityviai nusiteikusi,
Lina

Kadanors susimąstėte, kas būtų, jeigu kas rytą atsikėlę mes savo dieną praleistume taip, kaip nulemtų aplinkybės? Tarkim, atsikeli ryte ir pamatai, kad lauke lyja. Nuotaika sugenda (bent jau man tai nuolat), apima snaudulys, norisi tiesiog grįžti atgal į šiltą patalą ir pratęsti jaukų sapną apie vasaros atostogas. Jeigu paklustume aplinkybėms – taip ir padarytume. Vadovas skambintų visais įmanomais telefonais ir atakuotų feisbuką, nes nepasirodžiau darbe. Bet man susidarė tokios aplinkybės ir nusprendžiau šiandien niekur neit. Smagu, ar ne? Pavalgyčiau pusšyčius, paskaityčiau gerą knygą, nebūtų jokio streso. Tačiau, deja, esu padaras su sąžine, ir taip nepasielgčiau, neleisčiau aplinkybėms užkirsti kelio atvykti į darbą, net vėluoti labai nemėgstu. Bet kai pagalvoju, kai nuolat neatlieku fakultete užduodamų darbų laiku, nepakabinu naujų užuolaidų ar neperskaitau knygos iš bibliotekos, kurią prieš 2 mėnesius parsinešiau (ir jau turiu skolos bibliotekai), pradedu manyti, kad vis dėlto aš pasiduodu aplinkybėms. Kažkas kitas, tik ne aš valdo mano gyvenimą ir aš tą pati sau leidžiu.

Visi žino tą jausmą, kai tiesiog nesinori nieko daryti. Nors dauguma užduočių, kurias gauname iš darbovietės, mokymo įstaigų ar tiesiog paprasti pažadai turi terminus, yra nemaža dalis žmonių (tarp kurių esu ir aš), kurie puikiai džiaugsis tuo, kad, pavyzdžiui, iki projekto pristatymo dėstytojai liko dar mėnuo laiko. Mėnuo, visas kalendorinis mėnuo, tai net 30-31 diena, kupina atidėliojimo, kai kasdien sau leidžiame pasakyti ne, nes žinome, kad LAIKO DAR YRA. Cha! To laiko visada atrodo labai daug, bet praeina 29 dienos, ir pasidaro ankšta mintyse, nes iki darbo pristatymo lieka 1-2 dienos, ir kaip tyčia atsiranda kitų planų: vakarienė, pažadėti susitikimai su draugais, kiti terminai, iki kurių pabaigos liko diena ar tiesiog noras išsimiegoti po ilgos darbo dienos. Metai iš metų mane kankina klausimas, kaip priversti asmenį mėnesio pradžioje pajusti tą atsakomybės jausmą, kurį mato mėnesio pabaigos žmogus. Nejaugi niekas iš tokių atidėliotojų nepavargsta nuo nuolatinio streso? Mane nuolat apima nedidelis šokas, kai atsiverčiu savo kalendorių ir pamatau, kad mane spaudžia terminas. Esu dar pakankamai jauna, bet bemieges naktis noriu pataupyt, kai turėsiu vaikų, nes tuomet negalėsiu pasakyti „ne“.

Žinau, kad čia jau ne pirmas mano šauksmas apie tai, kad savo laiką reikia išmokti valdyti, tačiau dabar suprantu, kad tobulumas yra tiesiog įprotis, ne savybė. Noriu sau mesti iššūkį, kad per ateinantį mėnesį, per 31 gruodžio dieną aš sugebėsiu išpildyti tai, ko iš savęs reikalauju tikriausiai visus 24 savo gyvenimo metus – suteikti sau ramybę. Labai tikiuosi, kad tie asmenys, kurie skaito šį straipsnį puikiai supranta, kokioje aš situacijoje, ir jaučia tą patį. Galbūt šį iššūkį atliksiu ne viena? Tikrai būtų smagu sulaukti reakcijų šiuo klausimų, galbūt kažkas tikrai sutramdys savo laiką ir sugebės pažaboti jį taip, kad 24 valandos per dieną atrodytų labai daug.

Taigi, šiam iššūkiui reikės: popieriaus, rašymo priemonės, lentos ant sienos (neturiu omeny tokios, ant kurios rašydavom mokykloje), aš naudoju kamštinę, bet planuoju ateity įsigyti magnetinę, taip daug patogiau susirašyti savaitės planus. Taip pat reikalingi daiktai: darbo kalendorius (turi jums laaaabai patikti, būti patogus ir mielas, kitaip ilgai netempsit su šiuo iššūkiu, viskas erzins), žadintuvas telefone, programėlė telefone (pasirinktinai), arba kompiuteryje (jei nėra patogus darbo kalendorius), gera nuotaika ir noras pasikeisti. (Idėja pasiskolinta iš 120proc. blogo, lenkiu galvą prieš Ivetą, kuri ištobulino šią technologiją ir dabar ramiai gyvena).

Pagrindiniai žingsniai:

1) Sekmadienį ant popieriaus lapo susirašome visus per ateinančią savaitę reikalingus atlikti darbus. Jeigu yra darbų, kuriuos reiks atlikti per 2 savaites – dar geriau – išskaidome į kelis smulkesnius darbus ir padaliname, kad iki termino pabaigos būtų darbas atliktas. Į darbų sąrašą turi įeiti visi reikalingi darbai, viskas, ką žadate atlikti per savaitę. Jeigu jaučiate, kad sunku sugalvoti daug darbų – nepersistenkit, nes pirmą kartą laikantis griežtos dienotvarkės tikrai būna sunku, aš kartą tikrai mečiau šitą reikalą, nes per daug darbų sau paskyriau, tad geriau mažiau, bet dažniau, nei apkrauti save kasdien po 10 darbų.

2) surašius visus darbus, prie kiekvieno pasirinktinai parašome po raidę : A- jei darbas svarbus, ir turi būti atliktas skubiai, B- jei darbas turi būti atliktas, bet nėra didelės skubos/svarbos, arba C- jei darbas yra labiau kaip pramoga ar nėra labai svarbus ir jį galima atlikti vėliau. Taip sugrupavus darbus išskirstome juos į 3 stulpelius pagal raides.

4) Iš A stulpelio visus darbus surašome į kalendorių pagal dienas. Jei kuris nors A darbas yra gana didelis  – skaidome į mažesnius darbelius ir padaliname taip, kad per šią savaitę būtų pabaigtas. Taigi, iš pradžių surašome kasdien po A darbą, tada pagal situaciją žiūrime, kad turėsime jėgų ir laiko įterpti B darbą, ir tik tada, jei bus laiko – sutalpiname C darbus. Vualia! Turite dienotvarkę, belieka tik pagal ją dirbti.

5) Kad tikslai visad būtų prieš akis ir nuolat įkyriai ragintų imtis darbo, pasikabiname savaitės dienotvarkę ant lapo tiesiai ant lentos, kuri būtų prieš mus ant sienos, šalia darbo stalo, ir visada matytume, kas šią savaitę laukia.

6) Jeigu labiau mėgstate elektroninį variantą darbams surašyti  – rekomenduoju Google Calendar, taip pat labai padeda imtis darbo programa kompiuteryje Time Doctor, ypač, jeigu mėgstate nuklysti į Facebook’ą ar nuolat tikrinti savo elektroninį paštą. Ekrane iš Time Doctor nuolat pasirodo pranešimas, klausiantis ar dirbate, tai tikrai „mina“ ant sažinės, ir ragina greičiau atlikti darbą. Telefone padeda Wunderlist – paprastai surašyti darbai, kuriuos smagu sužymėti varnelėmis, kai atliekame.

7) Apdovanokite save už atliktą darbą. Atlikus darbą tikrai smagu užbraukti jį savo darbo kalendoriuje, pažymėti teigiama žalia spalva ar varnele. O kai atliekte visus savaitei paskirtus darbus – nueikite kur nors kavos, ledų ar kitaip sau atsidėkokite už tai, kad „perlipote save“, nes po sunkios savaitės kartais norisi save kažkaip paguosti, o po tokio darbo ne visi žmonės suvokia, ką tai reiškia kai kuriems – tiesiog viską atlikti laiku. Bet jūs pamatysite, koks tai nuostabus jausmas, ir norėsite tai pakartoti.

Šio planavimo principo laikausi jau savaitę ir tikiuosi, kad ir gruodžio mėnuo bus sėkmingas. Rimtai iššūkio laikysiuosi gruodį, nes lapkritį mano dienotvarkė tikrai nebus pavyzdinė – darbų mažai, kai kuriuos tikrai galiu atlikti neskaidydama, tad didelio rezultato nepamatysiu. Tikiuosi, kad ne aš viena imsiuosi šio iššūkio, ir kad šis spyris bus ne tik man į užpakalį Linkėjimai visiems, kieno dažniausiai naudojamas žodis yra „vėliau“, nes tik jūs puikiai suprantate, kaip greitai tai gali pavirsti į „vėluoju“ arba „per vėlu“. Sėkmės ir gero vakaro.

Pasiryžusi keistis,

Lina

Galingai skamba? Valdyti laiką. Galbūt. Bet man, tau ir mums visiems priklauso kasdienės 24 valandos, kurias leisti, išnaudoti , kitaip – valdyti, turime pilną teisę. Kaip mes leidžiame savo laiką? Aš asmeniškai, jį švaistau. Nerandu motyvacijos, noro, energijos pilnai išnaudoti visas tas valandas savo gyvenime, ir tik aš ir niekas kitas privalau suimti save į rankas ir pradėti gyventi žmoniškai. Nuolat žaviuosi žmonėmis, kurie turi pakankamai ryžto, vidinės stiprybės atlikti viską laiku, ir visad manydavau, kad aš to savyje neturiu, bet pagalvoju logiškai: jeigu man reikia pieno, aš apsirengiu, nueinu į parduotuvę ir jo nuperku. Jeigu man skauda galvą, nueinu, atsidarau stalčių, susirandu vaistų nuo skausmo ir išgeriu. Kai mums kažko reikia, mes tai padarome. Deja, prioritetai pas mane pasikeitę. Aš pasirenku veikti tai, kas man labiau patinka. Renkuosi naują mėgstamo serialo seriją vietoj mokslinio straipsnio recenzijos. Realybė ta, kad recenziją reikia pabaigti iki šios savaitės galo, o seriją rasiu internete kad ir po mėnesio ar metų. Renkuosi pamiegoti dar penkias minutes negu atsikelti anksčiau ir pagaminti pusryčius. Renkuosi nenunešti knygų į biblioteką dar savaitę, nes lauke lyja ir nėra nuotaikos eiti iki bibliotekos. Pasirinkimai mane baigia sužlugdyti. Žinoma, aš viską atlieku laiku, tačiau tai man kainuoja begales ilgų dienų, kupinų abejonių ir nelemto skubėjimo, streso, panikos ir pykčio, kad nors kartą būtų smagu sugebėti perlipti save ir aš to nesugebu.

Sugalvojau vieną rytą atsikelti anksčiau. Sutvarkiau kambarius, net pasodinau prieskoninių žolelių į vazonėlius (geriau vėliau nei niekada?), nuvaliau dulkes, ir pamačiau, kad nebėra darbų, kurie stumtų mano tikruosius planus tolyn, tad teko pasiryžti ir imtis jų. „Suvalgiau šitą varlę“, kaip pasakytų Brian Tracy, paėmiau jautį už ragų, ir atlikau vieną darbą, kuris manęs laukė ilgokai, bet dar buvo savaitė iki galutinio termino. Ir tas jausmas jį atlikus – neapsakomas. Tai tiesiog reikia patirti, tą didžiavimąsi savimi, tą pakylėtą nuotaiką, tą euforiją. Ir pagalvojau, nejaugi taip jaučiasi žmonės, kurie viską atlieka laiku? Nejaugi egzistuoja diena, savaitė ar net mėnuo absoliučiai be jokio streso, skubėjimo ir nepasiruošimo? Jeigu taip, aš noriu tai patirti. Noriu suvokti, kad tos 24 valandos iš tikro yra dovana, ir kaip mažas vaikas blizgančiom akim nuplėšti kaspiną ir dovanų popierių ir išvyniojus džiaugtis tuo, kas viduje. Nes ta dovana irgi turi terminą, tik tos galutinės datos nežino niekas.

Ar kadanors svajojote atsibusti ir pradėti viską, ką iki šiol turėjote iš naujo? Naujai pažvelgti į gyvenimą, atverti akis naujam požiūriui, nusipirkti naują suknelę ir nueiti į naujai atsidariusią bandelių kepyklėlę, toje gatvėje, kur dar niekada nebuvote, pradėti naują naujos dienos puslapį. Aš visada bijojau naujovių. Bijojau pokyčių, to nerimo, kad viskas nėra taip, kaip „turi būti“, kad viskas gali pasisukti visiškai netikėta linkme. Bijojau, kad man nepatiks kažkas naujo, bijojau, kad nauji pasirinkimai pasirodys neteisingi. Bet vieną dieną, po ilgos bemiegės nakties, nusprendžiau, kad nereikia bijoti to, apie ką dar nieko nežinai.

Nemanau, kad galėčiau bijoti ragauti naują patiekalą ar važiuoti kitu autobusu. Kažkada ėjau pasivaikščioti visiškai be idėjos, kur traukti toliau ir stotelėje pamačiau, kaip sustojo 21-as autobusas. Visiškai neįsivaizdavau koks jo maršrutas, bet turėjau kišenėje elektroninį bilietą ir tiesiog nevalingai patraukiau link atsivėrusių durų, nežinodama, kur pro jas išlipsiu. Jaučiaus kaip mažas vaikas, net sukikenau, kai autobusas pasuko gatve, kur nebūčiau ėjusi pasivaikščiot. Išlipau kitame miesto gale ir nuėjau aplankyti buvusių bendradarbių, prisiminiau, kad turėjau atsiimti siuntinį iš prekių išdavimo punkto, o grįždama atgal net atradau nuostabų SPA ir aromaterapijos saloną, kur gavau neapsakomai daug naudingos informacijos. Buvo tokia šauni diena, tokia netikėta! Nors planavau tik nusipirkti kavos ir pereiti parko takučiais, džiaugiuosi, kad mano planas neišsipildė.

Ne, aš neskatinu požiūrio „gyvenk šia diena“, visada siūlau žinoti, kas tavęs laukia, tačiau nebijoti kartais nuklysti nuo gyvenimo plano, pakvailioti, pradėti naują planą, ir suglamžius jį įmesti į šiukšliadėžę, tada sugalvoti daug geresnį ir džiaugtis gyvenimu. Yra dalykų, kurių niekada negalėsime pradėti iš naujo, tačiau naujas požiūris gali padaryti stebuklus, nauja šukuosena pakels nuotaiką, o nauja šypsena kasdien, vos pabudus gali padaryti jus laimingus iš naujo 😉