Pastebėjau, kad žmonės atšalus orams žmonės kaip zuikiai keičia kailį kad prisitaikytų prie niūrios aplinkos. Perka megztinį tamsesnį, paltą blankesnį.. Retas kuris praeitų su ryškiai mėlynu ar žaliu apdaru, o kas čia tokio baisaus?
Mane papiktino „Delfi“ įdėtas straipsnis psichologui, kur bendradarbė „ale gero norėdama“ žeminančiai aprašė kolegę, dėvinčią ryškius drabužius, trumpus sijonus, blizgančius papuošalus, ir „blaško kolektyvą“, kelia pasipiktinimą. Apsidžiaugiau sužinojusi, jog kažkam ją sukritikavus, ji nei kiek nesutriko ir pasakė, jog jai taip rengtis patinka ir ji nežadanti keistis. Man taip pat kelia pasipiktinimą, tik ne tokia apranga, o tokie žmonės, kuriems ji užkliūva. O gal aš noriu apsirengt ryškiai geltoną palaidinę, kad visiems akys bijotų? Nebėra jokios asmens laisvės, žmogaus mąstymą suvaržo iki tiek, kad pradedama bijoti būti savimi. Net rengtis nebegali kaip nori. Pamatę raudonus plaukus kai kurie net linkę spręsti apie žmogaus gyvenimo būdą. Laukdama stotelėje esu net kartą išgirdus moteriškes besistebint panelių ryškiai raudonais plaukais: „jau matyt kokia pasileidus, tu nusidažyk šitaip…“
Kaip kvailai įsitikinama, kad jei aplink visi pilki ir nublukę, tai žmogus turi taip pat susilieti su minia. Sugalvojo visus įkišt į vienodus švarkus ir kelnes, ir nori, kad darbas būtų produktyvus, kad šypsotųsi kiekvienam sutiktam, atėjusiam į baltai dažytom sienom biurą. Tiesiog utopija. Ir po viso šito dar stebimasi, kodėl tiek daug žmonių nušoka nuo savo darbovietės stogo, „nors jiems tiek daug moka..“ Ne piniguose esmė, o žmogiškume, kuris kasdien po truputį miršta.
Bandos jausmas žmogui leidžia pasijusti saugesniu, bet kaina už tokį saugumą būna suvienodinimas. Pradedama bijoti būti kitokiu, būti ryškiu, spalvotu, susišiaušusiu, pasidažiusiu… Net nebesišypso žmonės. Praeisi gatve besišypsodamas, tai susirauks dar labiau, pasukios pirštą prie smilkinio ir durnium pavadins. Ir gal tik pavasarėjant pamatysi kokį kitą kaip žibutę iš po sniego išlindusį ryškesnį žmogų, su spalvotom kelnėm ar skarele. Nejaugi tiek daug pasikeitė nuo žiemos? Tik keletas mėnesių, o jau atsirado ir asmeninė laisvė, ir noras suspindėti, išsiskirti.. Tai ir parodo, kad žmonės išsiskleidžia tik tada, kai aplink visi jau pražydę, kad nebūtų pirmi, nors viduje tiesiog verda noras išsilaisvint, išsiskirt. Viskam trukdo smaugianti visuomenės ranka ant kaklo. Ir viskas jau taip įsisenėję, kad jau labai sunku tą ranką atgniaužti. Bet kai pamilsime save ir nekreipsime dėmesio į nematomus rėmus, gali pavykti kažką pakeisti.
Likite ištikimi sau, o ne kitų sukurtiems stereotipams. Nebijokite spalvų, ypač kai oras bjaurus. Apsirengi pilkai, tada subjūra ir nuotaika, o kam ir ją gadinti? Spalvoto jums pavasario 😉
