Galingai skamba? Valdyti laiką. Galbūt. Bet man, tau ir mums visiems priklauso kasdienės 24 valandos, kurias leisti, išnaudoti , kitaip – valdyti, turime pilną teisę. Kaip mes leidžiame savo laiką? Aš asmeniškai, jį švaistau. Nerandu motyvacijos, noro, energijos pilnai išnaudoti visas tas valandas savo gyvenime, ir tik aš ir niekas kitas privalau suimti save į rankas ir pradėti gyventi žmoniškai. Nuolat žaviuosi žmonėmis, kurie turi pakankamai ryžto, vidinės stiprybės atlikti viską laiku, ir visad manydavau, kad aš to savyje neturiu, bet pagalvoju logiškai: jeigu man reikia pieno, aš apsirengiu, nueinu į parduotuvę ir jo nuperku. Jeigu man skauda galvą, nueinu, atsidarau stalčių, susirandu vaistų nuo skausmo ir išgeriu. Kai mums kažko reikia, mes tai padarome. Deja, prioritetai pas mane pasikeitę. Aš pasirenku veikti tai, kas man labiau patinka. Renkuosi naują mėgstamo serialo seriją vietoj mokslinio straipsnio recenzijos. Realybė ta, kad recenziją reikia pabaigti iki šios savaitės galo, o seriją rasiu internete kad ir po mėnesio ar metų. Renkuosi pamiegoti dar penkias minutes negu atsikelti anksčiau ir pagaminti pusryčius. Renkuosi nenunešti knygų į biblioteką dar savaitę, nes lauke lyja ir nėra nuotaikos eiti iki bibliotekos. Pasirinkimai mane baigia sužlugdyti. Žinoma, aš viską atlieku laiku, tačiau tai man kainuoja begales ilgų dienų, kupinų abejonių ir nelemto skubėjimo, streso, panikos ir pykčio, kad nors kartą būtų smagu sugebėti perlipti save ir aš to nesugebu.

Sugalvojau vieną rytą atsikelti anksčiau. Sutvarkiau kambarius, net pasodinau prieskoninių žolelių į vazonėlius (geriau vėliau nei niekada?), nuvaliau dulkes, ir pamačiau, kad nebėra darbų, kurie stumtų mano tikruosius planus tolyn, tad teko pasiryžti ir imtis jų. „Suvalgiau šitą varlę“, kaip pasakytų Brian Tracy, paėmiau jautį už ragų, ir atlikau vieną darbą, kuris manęs laukė ilgokai, bet dar buvo savaitė iki galutinio termino. Ir tas jausmas jį atlikus – neapsakomas. Tai tiesiog reikia patirti, tą didžiavimąsi savimi, tą pakylėtą nuotaiką, tą euforiją. Ir pagalvojau, nejaugi taip jaučiasi žmonės, kurie viską atlieka laiku? Nejaugi egzistuoja diena, savaitė ar net mėnuo absoliučiai be jokio streso, skubėjimo ir nepasiruošimo? Jeigu taip, aš noriu tai patirti. Noriu suvokti, kad tos 24 valandos iš tikro yra dovana, ir kaip mažas vaikas blizgančiom akim nuplėšti kaspiną ir dovanų popierių ir išvyniojus džiaugtis tuo, kas viduje. Nes ta dovana irgi turi terminą, tik tos galutinės datos nežino niekas.