SIDEBAR
»
S
I
D
E
B
A
R
«
Nebijok spalvų
Bal 26th, 2011 by Lina

 

Pastebėjau, kad žmonės atšalus orams žmonės kaip zuikiai keičia kailį kad prisitaikytų prie niūrios aplinkos. Perka megztinį tamsesnį, paltą blankesnį.. Retas kuris praeitų su ryškiai mėlynu ar žaliu apdaru, o kas čia tokio baisaus?

Mane papiktino „Delfi“ įdėtas straipsnis psichologui, kur bendradarbė „ale gero norėdama“ žeminančiai aprašė kolegę, dėvinčią ryškius drabužius, trumpus sijonus, blizgančius papuošalus, ir „blaško kolektyvą“, kelia pasipiktinimą. Apsidžiaugiau sužinojusi, jog kažkam ją sukritikavus, ji nei kiek nesutriko ir pasakė, jog jai taip rengtis patinka ir ji nežadanti keistis. Man taip pat kelia pasipiktinimą, tik ne tokia apranga, o tokie žmonės, kuriems ji užkliūva. O gal aš noriu apsirengt ryškiai geltoną palaidinę, kad visiems akys bijotų? Nebėra jokios asmens laisvės, žmogaus mąstymą suvaržo iki tiek, kad pradedama bijoti būti savimi. Net rengtis nebegali kaip nori. Pamatę raudonus plaukus kai kurie net linkę spręsti apie žmogaus gyvenimo būdą. Laukdama stotelėje esu net kartą išgirdus moteriškes besistebint panelių ryškiai raudonais plaukais:  „jau matyt kokia pasileidus, tu nusidažyk šitaip…“

Kaip kvailai įsitikinama, kad jei aplink visi pilki ir nublukę, tai žmogus turi taip pat susilieti su minia. Sugalvojo visus įkišt į vienodus švarkus ir kelnes, ir nori, kad darbas būtų produktyvus, kad šypsotųsi kiekvienam sutiktam, atėjusiam į baltai dažytom sienom biurą. Tiesiog utopija. Ir po viso šito dar stebimasi, kodėl tiek daug žmonių nušoka nuo savo darbovietės stogo, „nors jiems tiek daug moka..“ Ne piniguose esmė, o žmogiškume, kuris kasdien po truputį miršta.

Bandos jausmas žmogui leidžia pasijusti saugesniu, bet kaina už tokį saugumą būna suvienodinimas. Pradedama bijoti būti kitokiu, būti ryškiu, spalvotu, susišiaušusiu, pasidažiusiu… Net nebesišypso žmonės. Praeisi gatve besišypsodamas, tai susirauks dar labiau, pasukios pirštą prie smilkinio ir durnium pavadins. Ir gal tik pavasarėjant pamatysi kokį kitą kaip žibutę iš po sniego išlindusį ryškesnį žmogų, su spalvotom kelnėm ar skarele. Nejaugi tiek daug pasikeitė nuo žiemos? Tik keletas mėnesių, o jau atsirado ir asmeninė laisvė, ir noras suspindėti, išsiskirti.. Tai ir parodo, kad žmonės išsiskleidžia tik tada, kai aplink visi jau pražydę, kad nebūtų pirmi, nors viduje tiesiog verda noras išsilaisvint, išsiskirt. Viskam trukdo smaugianti visuomenės ranka ant kaklo. Ir viskas jau taip įsisenėję, kad jau labai sunku tą ranką atgniaužti. Bet kai pamilsime save ir nekreipsime dėmesio į nematomus rėmus, gali pavykti kažką pakeisti.

Likite ištikimi sau, o ne kitų sukurtiems stereotipams. Nebijokite spalvų, ypač kai oras bjaurus. Apsirengi pilkai, tada subjūra ir nuotaika, o kam ir ją gadinti? Spalvoto jums pavasario 😉

Ką žmonės pagalvos? Tegu galvoja ką nori!
Bal 22nd, 2011 by Lina

Nors daugelis ir neigiate, ir sakote, jog jums kitų nuomonė ir kritika nė motais, iš tikro šis klausimas „ką žmonės pagalvos?“ kirba kiekvieno mūsų galvoje.  Kiekvieną dieną susidurdami su visuomene, ar bent jau numatydami, jog teks su ja susidurti, apmąstome tūkstantį detalių ir draudžiame sau tūkstančius dalykų, nes „kaip čia dabar aš atrodysiu, jei taip apsirengsiu“, arba „ką kiti pagalvos jei nusinešiu pusryčius į darbą, o visi kai kiti eis valgyt į kavinę?“.

Įsivaizduokite du vidutinius žmones, Joną ir Janiną, gyvenančius eiliniame Lietuvos miestų, dirbančius savo paprastus darbus. Kaip atrodo jų kiekviena diena?

Jonas keliasi 6:30, kad spėtų papusryčiauti, nes į darbą KITI nesineša pusryčių, ar priešpiečių, todėl arba pavalgo anksti ir kenčia iki pietų, arba nevalgo išvis ir vakare grįžę nusiaubia šaldytuvą, apkrauna skrandį ir jaučiasi išsekę bei pikti. Janina, nors gyvena tame pačiame mieste, ir jai į darbą, kaip ir Jonui taip pat reikia ateiti 8:00, bet ji keliasi 7:00, pavalgo pusryčius, o jei nespėja, įsideda juos į dėžutę ir pavalgo kai išalksta.

Pietų metas. Jonas norėtų eiti užkąsti į valgyklą, esančią už 10min. kelio, tačiau jo bendradarbiai eina į šalia esančią kavinę-restoraną. Vien dėl to, kad nepasirodytų, jog valgo kažkur kitur (tuo labiau, jei valgo kažkokioj valgykloj), jis sutiko pietauti su JAIS. Kainos šioje kavinėje gana aukštos, todėl Jonas užsisako tik salotų ir stiklinę vandens, pasiteisindamas, jog valgo tik sveiką maistą. Janina tuo tarpu kaip tik kremta namie pasigamintą sumuštinį ir geria arbatą iš termoso. Į kreivus kolegų žvilgsnius atsako šypsena ir suvokia, jog turi sveiką skrandį ir pilną piniginę, o jie – tik savo orumą.

Darbo metu Jonui skauda nugarą, sukasi galva , tačiau jis neina įkvėpti gryno oro, kad KITI nepagalvotų, jog jis dykaduonis, ir atsidaręs stalčių išgeria analgetikų, ir toliau dirba prie kompiuterio, kol nuo jo pradeda ašaroti akys. Janina radusi laisvą minutėlę,  išeina prasiblaškyti į balkoną, pramankština  raumenis ir vėl jaučiasi kaip ką tik išmiegojusi. Ką galvoja kiti, žiūrėdami kaip ji balkone sukioja galvą į visas puses, jai nė kiek nerūpi.

Namo, kaip ir į darbą, Jonas važiuoja automobiliu. Bet ne dėl to, kad kitaip nusigauti jam nėra galimybių (jis gyvena už 15minučių kelio pėsčiomis), o dėl to, kad kitiems atrodo žema į darbą važinėti viešuoju transportu. Ir dėl to, kad KITI nieko baisaus nepagalvotų, Jonas per mėnesį išdegina apie 70 Lt darbo dienomis, kai važiuodamas autobusu už nuolatinį bilietą mėnesiui jis sumokėtų apie 30 Lt ir neužstrigtų eismo kamščiuose. Janina važinėja autobusu, ir į darbą ateina visiškai rami, nesijaudindama, jog gali pavėluoti.

Vakare grįždamas Jonas neužsuka nusipirkti picos, nes yra pasakęs bendradarbiams, jog maitinasi sveikai. Be to, nebeina pirktis į „Norfą“, nes bijo pakeliui sutikti savo pažįstamų,  keliauja į sveiko maisto parduotuvę, kur didžiuojasi išleisdamas nežmoniškus pinigus niekuo nesiskiriančiam maistui ir nesutikdamas nieko, kam galėtų apie tai pasigirti. Janina apsiperka pirmame pasitaikiusiame prekybos centre, ir perka tai, kas atitinka vienodą sveiko ir pigaus maisto santykį. Nemato jokios problemos, jei sutinka bendradarbį parduotuvėje, ir džiaugiasi vienu iš gyvenimo malonumų – skaniai pavalgyti :)

Ir taip kiekvieną dieną, Jonas renkasi kaip atrodyti net eidamas į parką su šunimi, bijo kažką pasakyti darbo susirinkime, nors jo galva kupina idėjų ir tyliai klausosi muzikos net dienos metu, nes bijo, kad kaimynų kitoks muzikinis skonis, bei dar tūkstančiai smulkmenų, kurie jo gyvenimą apsunkina ir daro tą gyvenimą dėl kitų, o ne dėl savęs. Kad kitų netrikdytų jo ryškios kojinės, kad kitiems nebūtų nemalonu žiūrėti į jo margą šaliką ar atsineštus pusryčius, viskas dėl kitų. Kodėl taip yra? Yra žmonių kaip Janina, kurie nusispjauna ant kitų kreivų žvilgsnių ir pasipūtusių nuomonių. Kodėl kiti taip negali?

Nejaugi žmogus kiekvieną  dieną turi elgtis taip, kaip KITIEMS priimtina? Tai tik kvailas vadovavimasis nerašytomis taisyklėmis! Kas nusprendė, jog moteris, kuriai virš 50, negali apsivilkti ryškios raudonos suknelės? Kas nustatė, jog gėda gyventi kartu su vyru ir nesituokti? Kam turi rūpėti JŪSŲ gyvenimas jei tik ne JUMS patiems?

Šis reiškinys vadinamas socialine fobija. Žmogus keičia, permąsto kiekvieną savo žingsnį, kad tik niekas nieko blogo apie jį nepagalvotų. Tokie žmonės negali kalbėti, valgyti ar rašyti kitiems stebint, jiems nuolat kyla baimė, kad susimaus, kad atliks kažką ne taip ir kitų akyse pasirodys nevykėliais, keistais ar kvaištelėjusiais.

Prisimenate? Mama ar močiutė poliklinikoje šnibždėdavo: „atsisėsk normaliai, netabaluok kojomis, ką žmonės pagalvos! O kai įeisi į kabinetą, – šypsokis ir kalbėk mandagiai, privalai būti malonus gydytojui!”. „Ateis dėdė su tavo pusseserėmis, privalai su jomis gražiai žaisti“ – liepdavo tėvas.

Abrakadabra! Štai, po aštuniolikos metų ir turime individą, kuris įpratintas slėpti tikruosius savo jausmus, demonstruoti suvaidintą laimę ir džiaugsmą ir yra iki koktumo malonus. Koktu, tiesa, dažniau jam pačiam. Nes, bandydamas visiems įtikti, vargšas prisiima per daug įsipareigojimų, desperatiškai ieško pripažinimo (kad jis tikrai tikrai malonus ir geras), pervargsta, išsisemia ir….pamiršta save.

Svarbiausia, jog tiems KITIEMS absoliučiai neįdomus jūsų gyvenimas. Jie praėję pro jus ir pamatę jūsų juokingas pėdkelnes ar susišiaušusią šukuoseną nusijuoks ir galvos apie tai  gal 10 sekundžių, tol , kol praeisite pro šalį, ir tada pamirš, kad jus matė. Nejaugi verta šitaip nervintis dėl tų kelių sekundžių?

Patarimas visiems, skaitantiems šį įrašą : gyvenkit kaip norit, tik nepažeiskite įstatymų. O žmonės, kurie mus supa yra tokie patys, kaip ir mes, su tomis pačiomis baimėmis ir kompleksais. Metas iš jų išsivaduoti, nes gyvename tik kartą, ir negyvenkime dėl kitų, nes dėl savęs niekas už mus nepagyvens 😉

Ko reikia kad diena būtų sėkminga?
Bal 18th, 2011 by Lina

Galbūt nuskambėjo kaip antraštė iš žurnalo apie verslą, bet viskas daug paprasčiau ir tikrai artima kiekvienam iš jūsų.

Turbūt kiekvieno gyvenime būdavo dienų, kai viskas krenta iš rankų, nesinori nieko imtis, nejučia apšaukiame nekaltą žmogų, ar tiesiog kaip juodas šešėlis iš paskos seka bloga nuotaika. Tad diena iš dienos siekdama to išvengti, atradau keletą būdų, kurie padeda tai pakeisti.

Visų pirma, svarbiausia yra išsimiegoti.  Pamiršti visus naktinius pasisėdėjimus prie kompiuterio, filmus, kol pradeda sunkėti vokai ir jau nebegalime prisiminti siužeto, ir tiesiog eiti miegoti anksčiau. Jūsų organizmas jums padėkos. Dar vienas dalykas, pabudus ryte, jokiu būdu nereikia gulėti ilgiau nei 15 minučių, nes paskui bus sunku atsikelti net puikiai išsimiegojus.

Antra, ką reikia padaryti sėkmingos dienos ryte tai – mankšta. Gal ir juokingai skamba, bet tai, ką mums diegdavo pradinėse klasėse, kad ryte reikia išsimiegoti, atsikėlus padaryti mankštą, iš tikro yra auksiniai patarimai. Jeigu palygintumėte savo savijautą prieš atliekant mankštą ir po to, pamatytumėt kontrastą. Štai gana geras pavyzdys, jei sunku sumąstyti trumpą mankštą rytais:  http://www.youtube.com/watch?v=NFvYjPYKi14&feature=related Tai truks tik kelias minutes, o jausitės daug žvalesni.

Sekantis žingsnis – pusryčiai. Ir nereikia pasiteisinimų, jog nėra laiko ar nenoriu, pusryčius valgyti reikia :). Kadangi išsimiegosite, liks laiko ir mankštai, ir pusryčiams. Beje, valgyti siūlyčiau baltyminį maistą (kiaušinius, pieno produktus), bet tinka ir paprasti sumuštiniai ar bet kas, ką valgote pusryčiams, žinoma, patariu valgyti kuo sočiau. Ryte medžiagų apykaita daug greitesnė nei dieną ar vakare, todėl kuo daugiau ir sočiau privalgysite – tuo energingesni būsite visą dieną.

Toliau einantis žingsnis – pats atsakingiausias ir reikalaujantis daugiausiai ryžto bei mąstymo. Tai darbų paskirstymas. Skirtingi žmonės gyvena skirtingu ritmu. Vieniems labiau patinka planuoti savaitę, dieną, kitiems apskritai neplanuoti, gyventi šia diena. Tačiau iš patirties žinau, jog tai tikrai neatneša nieko gero 😀 Tokiems tinginiukams siūlyčiau susiplanuoti tik ateinančios dienos pagrindinius darbus. Geriausia vakare, bet jeigu pasižadama laikytis savo užsibrėžtų punktų, ir juos užsirašius nepamirštama, galima ir tos pačios dienos ryte. Nereikia kruopščios dienotvarkės, tik tai, ką būtinai turite sutvarkyti. Svarbiausia, kad malonumai ir laisvalaikis turi sekti PO TO, kai atliksite svarbiausius darbus. Ir tai tikrai lauks jūsų kaip atlygis už tokią sėkmingą dieną:).

Paskutinis dalykas, ką turite padaryti vardan sėkmingos dienos, tai pailsėti. Poilsis, po to, kai viską atlikote, nuims nuovargį ir leis apgalvoti kitą dieną. Ir vėl galite eiti miegoti anksčiau, kad ryte pabustumėt geros nuotaikos :)

Nepamirškite būti saulės šviesoje ir dauuug šypsotis 😉

Linkiu sėkmingos dienos!

SIDEBAR
»
S
I
D
E
B
A
R
«
»  Substance:WordPress   »  Style:Ahren Ahimsa
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos