SIDEBAR
»
S
I
D
E
B
A
R
«
Taip tiesiog yra
Spa 16th, 2012 by Lina

Ar jums kada nutiko taip, kad įvykus kokiai nors gyvenimo „dramai“, būna neapsakomai sunku su tuo susitaikyti? Mane erzina mano pačios, ir apskritai, visuomenės, kiekvieno individo smegenyse užprogramuotas noras surasti priežastį, kodėl tam tikras dalykas nutinka. Bet kartais, tiesiog tam nėra priežasties, ir nereikia jos ieškoti.

Galbūt atrodo keista, bet pasaulyje būna žmonių, kurie gali tiesiog imti vieną rytą ir pabudę sugalvoti, kad nebenori kalbėtis su savo draugais ( kiti mato juos kaip draugus, gal kiek optimistiškai). Keistas poelgis? Kiekvienas imtųsi nagrinėti, kame problema, bet veltui! Tariami „draugai“ „neturi laiko“, „užsiėmę“, kitaip tariant, vengia paaiškinti savo veiksmus ir gilintis į esamą situaciją. Jei esi absoliučiai beviltiškas ir tokie žmogystos yra tavo vienintelis ryšys su visuomene, gali pulti ant kelių ir bandyti atsiprašinėti (pats nežinodamas už ką) ir žemintis, kol tave kaip miške paklaidintą šunį, sugrįžusį namo, vėl priima atgal, nes mato, kad neatstosi. Bet jei turi bent kiek orumo, ir nejauti padaręs nieko, dėl ko tave būtų galima ignoruoti ar pykti, tai manau neverta stengtis prikelti iš pelenų tai, dėl ko stengies tik tu, ir kas, kaip paaiškėja, rūpi tik tau. Koks dabar velnias supaistys, kame čia šuo pakastas? Gal čia ilgai užsitęsęs PMS? O gal tiesiog nusibodai? O gal savo pasaulėlyje draugai susikuria įvairiausias priežastis pykti, ir jos nuolat kaupiasi, sudarydamos didelę krūvą įvairiausių priekaištų, kurie ne tik kad neišsakomi, bet dar ir sugalvojama nekalbėti. Lyg tai labai pakeičia situaciją.. Jeigu nekalbi su žmogumi ir jis nežino dėl ko, tu jo nebaudi. Tu baudi tik save, ir atrodai juokingai. Koks tikslas pykti, kai tik tu žinai dėl ko? Koks tikslas tylėti, kai turi tiek daug pasakyti?

Gal niekam ir nėra priežasties? Kiek kartų žmogus pasako ir padaro kažką, kas nesudaro jam jokios reikšmės, bet mat būna vaikščiojančių diktofonų, kurie prisimins kaip tu tada ar tada sakei kažką, ir tai, pasirodo netgi kažkam nepatiko. Tai įsirėžė kažkieno atmintyje, ir galbūt per naktį permąsčius net pasijutome įžeisti ar susinervinome, kai tuo tarpu tas, kas tam nesuteikė reikšmės rūpinosi kur kas jam svarbesniais dalykais, kas turi didesnę reikšmę pasaulyje, visuomenėje. Jei negali paleisti praeities, (kad ir kas joje nutiko), kaip sutiksi ateitį? Koks tikslas vaikščioti susiraukus ir vaidinti įžeistą, neįvertintą ir užsidaryti nuo visų prakeikta tylos siena? Ką tai pakeis? Ką tai duos tau? Kokie būname kartais kvaili, ir ne tik tie, kurie taip elgiasi, bet ir tie, su kuriais taip elgiasi. Nes bandome visa tai suvokti, rašome straipsnius vos ne dienoraščio forma, kurių tikriausiai niekas neskaito, nes niekam neįdomu, gilinamės į priežastis, ieškom prasmės..

Kokio velnio visa tai man reikalinga? Jei kas nusprendžia nebendrauti, ir nekalbėdamas man sukelia tiek daug neigiamų emocijų, aš tikrai turiu pati paleisti praeitį, paleisti tai. Kiek daug gali padaryti tiesiog nutraukdamas ryšį su kažkuo, ir nepajusti, kad darai kažkokį poveikį. Bet aš nenoriu tapti tavim. Nenoriu kasti giliau nei reikia, ir užsidaryti savo pasaulėlyje su savo iliuzijom, kuriomis niekad su niekuo nepasidalinsi. Aš pasidalinau savomis, ir tu jas išmetei į šiukšlių dėžę. Ačiū, bet man užteks. Nebenoriu derintis prie bioritmų, nuotaikų ir dar velnias žino ko, nes tai tikrai vargina ir net jei tam ir yra priežastis, man ji neberūpi. Taip tiesiog yra.

Vyk šalin tą pilką debesėlį
Spa 2nd, 2012 by Lina

Sako, jog tie, kurie šalia, turi tendenciją nustebinti tave labiausiai. Niekad negalvojau, kad mano gyvenime ši tendencija pasitvirtins. Koks jausmas, kai asmuo, iš kurio tikiesi normalaus bendravimo, elgiasi su tavimi taip, lyg būtum negras vergijos metais? Tikrai nekoks. Visada numanau ko tikėtis bendraujant su kitais, tačiau šįkart esu stebinama kasdien. Galbūt dabar sunkus metas lietuviams? Gal kokia depresija temdo šalį? O gal tik kai kuriuos asmenis?

Juokingiausia, kad kai sulaukiu tokio bendravimo, nuolatinių priekaištų ir esu ant ribos pratrūkti, aš jaučiuosi lyg būčiau dėl to kaltinama. Ir tik aš tai jaučiu bei suprantu, ir tai skaudina. Tie, kurie taip elgiasi – jiems tai normalu. Pasakiau – na ir kas. Pyktelėjau – kas čia tokio. Nepadėkojau. Neatsiprašiau. Nebendrauju be pagrindo, nes man taip patinka (!) Kiek asmuo gali turėti ciniškumo? Manau tam nėra ribų. Tik mano kantrybei ribos jau artėja prie pabaigos. Bandai į viską reaguoti optimistiškai, ir tikėtis, kad čia tik blogos nuotaikos debesėlis, bet veltui, ateina kita tokia pati diena. Ir vėl mąstau, ką darau ne taip. Velniop viską! Ne aš surūgusi, kaip praeitos savaitės pienas, tai kodėl turiu dėl to rūpintis?

Manau, metas nusimesti tą slegiančią nuotaiką ir nustoti suprasti ko kitiems iš tavęs reikia, nes iš kai kurių elgsenos to niekada nesuprasi. Artėjant šalčiams geriau patausosiu sveikatą ir nustosiu derintis prie aplinkinių nuotaikų kaitos. Patariu tai padaryti visiems, ir neleisti kitų negandoms apimti jūsų gyvenimo, kurį, primenu, gyvenate tik kartą. Manau jis per trumpas kitų gyvenimų analizei 😉

Vienas lauke – ne karys
Lie 18th, 2011 by Lina

Įsivaizduokite pasaulį, kur nei vienas žmogus neturi savyje blogio. Kaimynka piktai neapkalbinėja. Eilėje niekas neužlenda. Niekas nekeiksnoja, nesibara ir nesišaipo. Net šypsos kai pamato gatvėj. Aišku, nebeliktų darbo policininkams, kriminalistams ir traumatologiniam skyriuj nebūtų sužeistų smurto atveju, bet aišku jie tokie geri, kad  dėl to visiškai nesuktų sau galvos.

O dabar įsivaizduokit kad tokiam fantastiškam pasauly liko vienas „normalus“ žmogus. Su visomis piktomis šaknimis ir labai jau gudriu protu. Ką darytumėt jo vietoj? Aišku visi pasipiktinę atsakytų kad nieko blogo nedarytų, ir niekuo nepasinaudotų. Bet pagunda kartais būna stipresnė už sąžinę. Ir tas žmogus, žinoma, visais pasinaudoja. Parduotuvėj už dyką apsiperka, į užsienį be vizos atostgaut išvažiuoja, automobilį „pasiskolina pabandymui“ ir nebegrąžina.. Tiesiog pasaka, ne gyvenimas.

Bet jis tuo džiaugias kuo toliau, tuo mažiau. Kodėl? Nes jis vienas. Jo šaknys jam neleidžia dalintis džiaugsmu su visais „geriečiais“, kurie dėl jo „pokštų“ nepyktų, bet nesuvoktų to taip, kaip suvokia jis. Jame daug piktdžiugiškos gyslelės, kuri turi kažkam išsilieti, kad išvis nepranyktų. Šis blogasis herojus jaučia, kad greitai taps mase, ir negali tam pasiduoti. Kaip reiks išmokti viskuo dalintis? Kaip turėsiu už viską atsiskaityt ir net nepasipiktint aukštomis kainomis? Ko aš čia turiu kiekvienam šypsotis? Jo ciniškas protelis nesutalpina galvoje minties, kad aplink visiems užtenka to, ką  jie turi. Jie laimingi pamatę draugą. Net ne draugą, tiesiog gatve einantį žmogų, kuriam galbūt nesėkminga diena, ir būtų smagu jį pasveikint su šypsena. Kam to reikia, pagalvoja žmogus. Ir tai tikrai geras klausimas.

Kam reikia, kad tu būtum geras? Visiems. Tik vien dėl to, kad gyvenam pasauly, kur kiekviename yra tiek gėrio, tiek blogio, viskas tampa mase, išsimaišo. Žmogus tampa pasyvus ir abejingas viskam. Kai jau neišvengiama, aišku įsijungia blogas ar geras režimas, tačiau šiaip, kam vargintis? Esi per daug nusvilęs kai nesulaukei gero iš kitų, nors pats buvai nuoširdžiai nusiteikęs kažkam padėti.

Čia ir yra didžiausia žmonijos problema. Jie, tapę  mase, aptingsta toliau stengtis daryti kitiems gera. Jie pasikliauna kitų nuomone. „Jei jie ten eis, tai eisiu ir aš.“ „Jei jie mokės, tai ir aš sumokėsiu“. Ir jokio altruizmo. Jau geriau niekur nesikiš, nes koks tikslas, kokia iš to nauda?

Aš nesakau, kad tarp žmonių nei vieno gero nebeliko. Aišku, kad dar tokių yra. Bet jie slepiasi toj vidutiniokų minioj ir bijo pasirodyt, bijo būt pasmerkti. Vienas lauke – ne karys. O tai jau žingsnis į taiką.

 

 

Žmonija rieda žemyn, ir gana greitai
Geg 20th, 2011 by Lina

Pasaulyje yra daugybė skirtingų žmonių su skirtingomis odos spalvomis, skirtingomis tautybėmis bei charakteriais. Bet mano manymu, juos visus galima suskirstyti tik į dvi rūšis – geri ir blogi žmonės. Kitokių nėra.

Sunkiausia, kad susipažinęs su žmogumi manai, jog jis priklauso geriesiems, o vėliau pasirodo, jog yra visai kitaip. To neatskirsi nei pažiūrėjęs žmogui į akis, kartais neužtenka net kurį laiką su juo bendrauti, ir po kiek laiko išlenda tikrasis jo veidas.

Mūsų visuomenė sudaryta iš vartotojų. Aplink tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną galvoja ką čia padarius, kad jiems tas duotų naudos.  Nebendrauja su bet kuo, nebent paskui jiems ta draugystė pravers, gali žiūrėti į akis ir šypsotis, o paskui už akių drėbti purvais ir nesijausti dėl to blogai. Vienintelis, kas jaučiasi blogai, tai tas, kuris nesuvokia, jog ne visi tokie geri, kokius vaizduoja.

Kai pagalvoju, Lietuvoje darosi tiesiog baisu gyventi. Mes pirmaujame Europoje pagal vaikų, patiriančių patyčias bei smurtą, skaičių. 50 proc. moksleivių bijo eiti į mokyklą. Pedagogai tiesiog pataria „mokėti atsikirsti“. Vadinasi, žmogus, išleisdamas savo vaiką į mokyklą turi ne mokyti skaityti, piešti ar dainuoti, o muštis, atsikalbinėti ir įžeidinėti kitus. Nors kiti to ir nemokomi savyje turi, ir puikiai panaudoja prieš silpnesnius.

Be to, Lietuva laikoma viena netolerantiškiausių Europoje. Čia gali rasti rasizmo, homofobijos, diskriminacijos dėl išvaizdos, neturto, vien dėl to, kad esi kitoks, nei iš tavęs reikalauja, į tave žiūri kaip į raupsuotąjį, nusiteikia neigiamai.

Šiandien stebėjau kaip mano draugas valgė picą netoli gatvėje prekiaujančios picerijos. Žmonės susiraukę ėjo pro šalį ir žiūrėjo, kad žmogus valgo picą gatvėj. Aš juokiaus ir galvojau, o kas čia tokio? Jeigu jau žmonės bijo valgyt maistą gatvėj, ir yra už tai smerkiami, tai jau yra nusigyvenimo viršūnė. Jauties nuolat stebimas, kad darai kažką ne taip, tada gali būt išjuoktas, o kitas gali net įsižeist dėl to, kad juos suerzino tavo vaizdas.

O savimi pasigirt, koks aš geras, gražus ir protingas, niekas niekada nepraleis progos. Žmogus pasidarė žmogui varnas. Ir tik apie savo gerovę sukas mintys, apie savo gyvenimą, o jei kitam blogai, tai dar ir pasijuoks, ar primins, kaip jam pačiam gerai.

Man neduoda ramybės klausimas, iš kur pas žmogų gali būti tiek pykčio? Yra tokių žmonių, kurie pasako ką nors tokio, kas tau labai skaudu, ir gali žiauriai į akis nusijuokt, kad pasirodytų prieš kitus, kad kaip koks šuo pažymėtų savo teritoriją, savo klaną, tai tokie pažymi savo erdvę, savo viršenybę, kur tau nėra vietos. Jis žinos, kad kitą kartą tu jam neišdrįsi nieko pasakyt, ir garsiai iš to juoksis. O tu tyliai viduje kentėsi, nesuprasdamas, ką blogo padarei, ir kodėl reikia būti tokiam piktam.

Aš pasiilgau tų senų rusiškų filmukų, kur vaikus moko gerumo, užjausti silpnesnį, padėt jam ir nesijuokt iš kito, kur žmogus su kitais yra lygus ir niekam net į galvą neateina pasirodyt viršesniu, geresniu.. Dabar visur smurtas, laiko trūkumas, stresas ir skubėjimas, nuolatiniai nurodymai, kaip, ką ir kada reikia daryt, todėl ir žmonės išsigimsta.

Gatvėj praeinant kartą su manim pasisveikino būrys vaikų, gal pirmokėliai. Taip nuoširdžiai, su šypsenom, kad net sugraudino. Norėjos juos visus apkabint ir paprašyt, kad liktų tokiais visą gyvenimą, tokiais nesugadintais ir linksmais, neprašančiais nieko už savo neįkainojamą nuoširdumą. Tada ir pagalvojau, kad gal dar ne viskas prarasta. Gal dar nemirė žmogiškumas.

Nes pasaulyje ir netgi čia, Lietuvoje, kur kas antras jaučia įtampą ir yra engiamas bendraklasio, bendradarbio, kaimyno ar pažįstamo, yra daug žmonių, kurie mąsto taip pat. Kurie supranta, kad visur gali rasti neteisybę, o kovoti dėl teisybės „pasirašo“ ne kiekvienas. Nes jiems ir taip gerai, o kad kitam būtų geriau, tegu jis ir rūpinasi.

Tad aš sakau tiems, kurie nukentėję nuo „mokyklos gražuolių“, išleistuvių karalienių, chuliganų, grupės lyderių, viršininkų padlaižių ir kitų „tobulybių“, kad metas atsibusti. Metas pamiršt, kad reikia prisitaikyt, visiems būt geru, kai iš tavęs tik to ir tereikalauja. Kai norima tik naudos, o gaila net nusišypsot ir paklaust kaip sekasi. Nenusileisk, nes už tave, kaip supratai, niekas nekovos, tik tu pats. Bet keršto nereikia. Kaip jie su tavimi elgėsi, taip kažkas pasielgs su jais, todėl nesinervinkit, jeigu jus vėl apvadino ir išlieję kavą ant popierių net neatsiprašė. Ateis ir jų diena. Nes aš tikiu, kad gerų žmonių dar yra, ir jie stipresni už blogus.

Vėjui po mano sparnais
Geg 17th, 2011 by Lina

Pastebėjau, kad 5 iš 6 žmonių laukiančių autobuso stotelėje visada būna susiraukę. O šeštas šypsosi, nes šneka telefonu su kažkuo, kas jį prajuokino. Aš suprantu, stresas, nedarbas, gal kam ciklas (:D), bet negi būna taip blogai? Jei perskaitote anekdotą, juk nusišypsot?  O jeigu kas nors praeina su juokinga šukuosena, tai juk irgi šyptelit, ar ne? Vadinasi reikia labai nedaug. Deja, iki šiandien buvau viena iš tų penkių, nes nemačiau ir negirdėjau aplinkinių, nors jie yra vieninteliai žmonės, kuriems rūpi, dėl ko mano nuotaika prasta.

Laumžirgis gyvena tik 24 valandas. Jo lerva 2-4 metus minta vabzdžiais, kad iš jos vienai parai išsiristų nepaprasto grožio stebuklas žaliai melsvais sparnais ir kątik išmokęs išvystyti beveik šimto kilometrų greitį, ramiai numirtų. Ką aš daryčiau, jei turėčiau tik 24 valandas?

Tai, ką turėčiau daryt kasdien – gyventi atmerktom akim. Pastebėti draugo šypseną ar išgirsti jo sunerimusį balsą. Praleisti laiką su tais, kuriuos myli.

O jeigu nežinotum, kad mirsi šiandien?

Pabundi rytą, nespėji išgert kavos ir mylimąjį pažadint karštu bučiniu.

Nespėji atsisveikint ir išskubi į paskaitą.

Nenusišypsai autobuso vairuotojui, kuris matė, kad atbėgi ir atidarė tau duris. (O jeigu jam liko 24 valandos?)

Neišgirsti, kad per paskaitą draugas tau kažką sakė.

Nesuvoki, kodėl ant tavęs supyko ir nebespėji išsiaiškinti.

Nebespėji susitaikyti.

Nebepasakai, kad žmonės aplink tave tau brangūs ir reikalingi.

Nebepaskambini mamai, o jei paskambini, pasakai, kad gali kalbėt trumpai ir neturi laiko. (tačiau tai ir priežastis su ja pasikalbėti)

Nepamatai, kad ant palangės vazone išdygo daigelis, kurio „gimimo“ laukei visą savaitę.

Nepadėkoji už vakarienę, kurią tau pataisė su meile.

Nepasakai, kad myli. Galbūt jau ir nebeištekėsi ar nebevesi, nesusilauksi vaikų ir nepamatysi, kaip jie užauga. Neišmoksi vairuoti, nebegausi gėlių, nebešokinėsi iš laimės, nebesijuoksi iki ašarų ir pilvo bei žandikaulių skausmo, kai kažkas sumanys tave prajuokint.

Ir užmiegi amžinu miegu be jokio gailesčio dėl praėjusios dienos.

 

Gali apsidžiaugt, kad tau liko daugiau, nei 24 valandos. Bet ar tu tikrai suvoki, kad viskas, ką tu turi vieną dieną gali imt ir išnykt? Ir žmonės, kurie tave supa, nėra tiesiog savaime suprantamas dalykas. Jie yra tavo gyvenimo dalis. Ir tavo mama, ir tavo draugas, esantis šalia, ir nepažįstamasis, stovintis stotelėje ir laukiantis to paties autobuso. Gal jam buvo sunki diena, o tu žiūri taip, lyg jis dėl to kaltas. Visi mes esame vieno mechanizmo krumpliaračiai. Kai kada nesinori ten suktis, neužtenka tepalo ir užstringi kasdienybėje, bet tuo tu ne tik, kad nepadedi sau, bet ir trukdai kitiems.

Mylėk savo draugus, savo artimuosius, ir tiesiog tuos, kurie šalia. Nes jei būtum erelis, kuriam sunku skristi, jie būtų vėjas po tavo sparnais, nešantis tave dangumi.

23:59. Eina tavo laikas.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=QfQikPl5sss[/youtube]

SIDEBAR
»
S
I
D
E
B
A
R
«
»  Substance:WordPress   »  Style:Ahren Ahimsa
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos