Ar jums kada nutiko taip, kad įvykus kokiai nors gyvenimo „dramai“, būna neapsakomai sunku su tuo susitaikyti? Mane erzina mano pačios, ir apskritai, visuomenės, kiekvieno individo smegenyse užprogramuotas noras surasti priežastį, kodėl tam tikras dalykas nutinka. Bet kartais, tiesiog tam nėra priežasties, ir nereikia jos ieškoti.

Galbūt atrodo keista, bet pasaulyje būna žmonių, kurie gali tiesiog imti vieną rytą ir pabudę sugalvoti, kad nebenori kalbėtis su savo draugais ( kiti mato juos kaip draugus, gal kiek optimistiškai). Keistas poelgis? Kiekvienas imtųsi nagrinėti, kame problema, bet veltui! Tariami „draugai“ „neturi laiko“, „užsiėmę“, kitaip tariant, vengia paaiškinti savo veiksmus ir gilintis į esamą situaciją. Jei esi absoliučiai beviltiškas ir tokie žmogystos yra tavo vienintelis ryšys su visuomene, gali pulti ant kelių ir bandyti atsiprašinėti (pats nežinodamas už ką) ir žemintis, kol tave kaip miške paklaidintą šunį, sugrįžusį namo, vėl priima atgal, nes mato, kad neatstosi. Bet jei turi bent kiek orumo, ir nejauti padaręs nieko, dėl ko tave būtų galima ignoruoti ar pykti, tai manau neverta stengtis prikelti iš pelenų tai, dėl ko stengies tik tu, ir kas, kaip paaiškėja, rūpi tik tau. Koks dabar velnias supaistys, kame čia šuo pakastas? Gal čia ilgai užsitęsęs PMS? O gal tiesiog nusibodai? O gal savo pasaulėlyje draugai susikuria įvairiausias priežastis pykti, ir jos nuolat kaupiasi, sudarydamos didelę krūvą įvairiausių priekaištų, kurie ne tik kad neišsakomi, bet dar ir sugalvojama nekalbėti. Lyg tai labai pakeičia situaciją.. Jeigu nekalbi su žmogumi ir jis nežino dėl ko, tu jo nebaudi. Tu baudi tik save, ir atrodai juokingai. Koks tikslas pykti, kai tik tu žinai dėl ko? Koks tikslas tylėti, kai turi tiek daug pasakyti?

Gal niekam ir nėra priežasties? Kiek kartų žmogus pasako ir padaro kažką, kas nesudaro jam jokios reikšmės, bet mat būna vaikščiojančių diktofonų, kurie prisimins kaip tu tada ar tada sakei kažką, ir tai, pasirodo netgi kažkam nepatiko. Tai įsirėžė kažkieno atmintyje, ir galbūt per naktį permąsčius net pasijutome įžeisti ar susinervinome, kai tuo tarpu tas, kas tam nesuteikė reikšmės rūpinosi kur kas jam svarbesniais dalykais, kas turi didesnę reikšmę pasaulyje, visuomenėje. Jei negali paleisti praeities, (kad ir kas joje nutiko), kaip sutiksi ateitį? Koks tikslas vaikščioti susiraukus ir vaidinti įžeistą, neįvertintą ir užsidaryti nuo visų prakeikta tylos siena? Ką tai pakeis? Ką tai duos tau? Kokie būname kartais kvaili, ir ne tik tie, kurie taip elgiasi, bet ir tie, su kuriais taip elgiasi. Nes bandome visa tai suvokti, rašome straipsnius vos ne dienoraščio forma, kurių tikriausiai niekas neskaito, nes niekam neįdomu, gilinamės į priežastis, ieškom prasmės..

Kokio velnio visa tai man reikalinga? Jei kas nusprendžia nebendrauti, ir nekalbėdamas man sukelia tiek daug neigiamų emocijų, aš tikrai turiu pati paleisti praeitį, paleisti tai. Kiek daug gali padaryti tiesiog nutraukdamas ryšį su kažkuo, ir nepajusti, kad darai kažkokį poveikį. Bet aš nenoriu tapti tavim. Nenoriu kasti giliau nei reikia, ir užsidaryti savo pasaulėlyje su savo iliuzijom, kuriomis niekad su niekuo nepasidalinsi. Aš pasidalinau savomis, ir tu jas išmetei į šiukšlių dėžę. Ačiū, bet man užteks. Nebenoriu derintis prie bioritmų, nuotaikų ir dar velnias žino ko, nes tai tikrai vargina ir net jei tam ir yra priežastis, man ji neberūpi. Taip tiesiog yra.