Norėtųsi, manau kiekvienam turėt tokią dieną. Kai gali atsikelti kada nori, o jeigu nori, gali išvis nesikelt. Pasiimt lovoj laptopą ant kelių, ir pusdienį žiūrėt juokingus video, su katėm, kurios išsigąsta, kai iš tosterio iššoka batonas. Aš tos dienos laukiu ne šiaip sau. Tai bus diena, kai po 2,5 metų nuolatinio zubrinimo medžiagos, kurios tikrai niekad neprisiminsiu, aš tikrai galėsiu ją pamiršt, nes būsiu baigus magistro studijas. Kartais, kai pagalvoju, kodėl aš apskritai po bakalauro kažkur stojau, atmintis neišneša normalaus atsakymo. Viskas baigias tuo, kad visi stojo, ir aš kartu su visais. Bet visi taip nėjo iš proto kaip aš, nes bandžiau žongliruot darbu, laisvalaikiu, magistro darbo rašymu naktimis,o kai darbe iš 3 savaičių, per kurias man vyko paskaitos, gavau tik 2, ir jos neapmokamos, nes prasideda ne tada, kada turi man priklausyt, jauties fantastiškai. O neaimanavo kiti todėl, kad jie turėjo normalų profesinį pašaukimą, ir studijavo, kas jiems patinka. O aš tiesiog įstojau nemokamai, ir nuo tos akimirkos vis galvoju, ką aš čia veikiu. Tačiau dabar, kai liko mažiau nei 2 mėnesiai iki gynimo, trauktis iš šio karo lauko tikrai jau per vėlu, tad aš laukiu tos nuostabios dienos. Manau ji bus Vasario 1d., kai prasideda naujas semestras tiems. kas tik įstojo rugsėjį, tiems, kas ginsis birželį, tiems, kam pabaiga dar nenusimato. O aš tiesiog džiaugsiuos, kad man niekur nereikia eiti. Nu nebent į darbą. Gaila ta vasario pirma, kai nebereiks ir į darbą, bus uz gerų 30 metų. Nu gerai, sodra žino tiksliai – už 39 metų ir dviejų mėnesių. Turėsiu po magistro apie ką svajot, prašau, ir gyvenimo tikslas artimiausiems 30metų neblogas.
Kai pagalvoji, iš tikro liūdna. Gi piešdavom vaikystėj, kad norim labai gerai mokytis (gerai, to jūs nepiešdavot, aš piešdavau), baigt mokyklą, universitetą, susirast darbą, apie pensiją niekas tikrai nepiešė. Būčiau tikrai prisiminus. O dabar, praėjo tik koks 15-ka metų nuo pradinės mokyklos, ir svajonės, ne tik kad „užaugo“, bet ir paseno. Kas galėjo pagalvot, kad viskas, ką mes įsivaizdavom, kai buvom maži, pametama kažkur tarp paauglystės ir kai pradedi dirbti darbą, kurio nemėgsti. Galbūt niekas dabar taip nesijaučia, bet viskas, kas buvo anksčiau, kažkaip keistai atrodo „geresni laikai“, nors tada nieko savo uždirbto, sukaupto, parašyto ar užsitarnauto dar neturėjom. Galbūt čia ir problema, per daug stengiamės siekti kažko, kas turėtų likti mokytojos pataisytam piešiny, kuri netyčia suliejom su akvarele.
Linkiu ištaisyt savo nupieštas svajones, jei popierius pradėjo gelst, o peizažas nebe toks gražus. Galbūt bus geresnis vasaris visiems šiam pasauly