Ar teko kada darbo kolektyve pastebėti, kokie skirtingi žmonės ten susirenka? Nuolat stebiuosi, kaip visi tarpusavyje sutaria, kai kiekvienas gyvenimą mato pro visiškai kitokią prizmę. Kai pamąstau, kaip visi sureaguoja į tą patį įvykį, net keistai smagu pasidaro, nes suvokiu, kad yra tokia plati požiūrių įvairovė. Jeigu pasirenki kitaip reaguoti į tam tikrą situaciją – visa tavo diena gali pasisukti absoliučiai priešinga linkme. Tarkim ryte sugenda kavos aparatas, o aš be kavos pilnai nefunkcionuoju, ir iki 12 valandos praktiškai viską atlieku autopilotu – tai mane tikrai suglumina, ir aš susinervinu, vis mąstau, kad ryte nespėjau išgerti kavos ir dabar visą rytą būsiu mieguista. Tada mane aprėkia piktas klientas, aš dar labiau susinervinu ir į jo problemą sureaguoju paviršutiniškai. Na o tarkim darbuotoja X savo rytą pradeda kitaip: pamato sugedusį kavos aparatą, numoja ranka ir pasigamina skanios arbatos, kuri kvepia karamele. Tada apsvaiginta to saldaus kvapo patraukia link dienos darbų ir vakare sugalvoja parnešti karamelinio pyrago ir nustebinti šeimą įnešdama puikios nuotaikos.
Taigi, dienos (o gal net ir viso gyvenimo?) klausimas: Kaip nuo Y pereiti prie X? Kaip kartais pavydžiu žmonėms, kurie gali savo problemas suvynioti į gniūžtę ir paleisti į šiukšlių kibirą. Juk visi dirbame, mokomės, išeinam ryte ir grįžtame vakare, susiduriame su panašiomis problemomis, o tame pačiame kolektyve – su vienodomis: atlyginimai, darbo valandos, darbo krūvis, atostogas, laisvalaikio trūkumas.. Bet reaguojame skirtingai. Vieni sudegina milijonus nervų ląstelių, kiti iš citrinos daro limonadą, dar kiti tiesiog numoja ranka ir nemato didelės problemos. Ir jie tokie laimingi žmonės!
Ar teisinga žvelgti į baltą pro juodus akinius? Ar teisinga pasukti situaciją taip, kad ir kiti į ją žvelgtų neigiamai? Manau, kad verta bent sau įteigti, jog tai, kas vyksta aplink gali tavęs nepaveikti taip, kaip kitų. Reikia išspausti paskutines jėgas ir nusišypsoti. Gyvename tiek trumpai, ir tiek daug laiko praleidžiam barniams, apmąstymams, diskusijoms apie nereikšmingus dalykus, apie tai, kas mūsų nelydės visą gyvenimą. Kai pareini namo ir tave šiltai apkabina – juk diena pasidaro šviesesnė? Tai ir turi būti pagrindinis mūsų energijos šaltinis – meilė, šiluma, artimi žmonės, kurie bus šalia kai visa kita pasikeis. 
Nuolat tai matome facebook’e, Kalėdiniuose atvirukuose, (bet kažin, ar visiems išsipildo) tad nuoširdžiai noriu to sulaukti ir kitiems linkiu – Linksmų artėjančių Kalėdų ir Laimingų Naujųjų Metų. Nuvalkiota frazė, žinau, bet juk tiek nedaug prašau. (O buvau gera šiais metais :)) Kad ir kas benutiktų iki to laikotarpio, kiekvienam reikia skirti laiko sau, pailsėti nuo visko, nes kartais to visko jau būna per daug.
Kolkas pozityviai nusiteikusi,
Lina
